kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Šaltenis


Saulius Šaltenis – prozininkas, dramaturgas ir scenaristas – gimė 1945 metais Utenoje, mokytojų lituanistų šeimoje. Šaltenio tėtis Rapolas Šaltenis buvo ne tik mokytojas lituanistas, bet ir populiaraus pobūdžio, beletrizuotų literatūrologinių studijų autorius. Literatūrinę namų dvasią stiprino ir juntama kultūrinė giminės tradicija; štai kaip ją apibūdina pats Šaltenis, svarstydamas, kuri karta nuo rašto (ne nuo žagrės) yra jis pats: „Gal ketvirtoji? Rašė knygas ir mano tėvas Rapolas Šaltenis, jis ir motina buvo mano literatūros mokytojai. Senesnė mūsų giminės karta – Antanas Vienuolis-Žukauskas, dar giliau – Antanas Baranauskas. Kai sulaukdavom Kalėdų, tai visados stalą padengdavo balta kaip sniegas vyskupo Baranausko staltiese su jo raudonais inicialais. Kaime, mano sodyboje, jo spinta stovi ir pelės ją ten droviai, matyt, iš pagarbos klasikui vis pagraužia. Tėvas vaikystėje man pasakė, kad būsiu rašytojas. Taip ir pradėjau rašyti...“ Taigi rašymas yra ne vien asmeninis apsisprendimas, bet ir iš giminės tradicijos ateinantis imperatyvas, ką rodo ir Šaltenio studijų pasirinkimas – 1963–1964 metais rašytojas studijavo filologiją Vilniaus universitete, tačiau po pirmo kurso buvo paimtas tarnauti į tarybinę armiją, iš kurios grįžęs studijų nebetęsė. Žvelgdami į Šaltenio veiklą iš dabarties perspektyvos, galime sakyti, kad ji aprėpia du pagrindinius barus – kultūrą ir politiką, o dažniausiai – kultūros politiką. Politinė Šaltenio veikla išryškėja drauge su Nepriklausomybės atgavimu, o į kultūrinę įsitraukia iškart grįžęs iš armijos. 1966 metais išleidžia pirmąją knygą – apsakymų ir apysakos rinkinį
Atostogos, kuriame užčiuopiamas teminis jo prozos branduolys – jauno žmogaus pasaulio suvokimas, jo brandos kelias, kuris vėliau bus išskleistas viename geriausių Šaltenio kūrinių – apysakoje Riešutų duona (1972).
Šaltenio apysaka išsiskiria savitu ir įdomiu pasakojimo stiliumi. Jos pasakotojas tarytum žaidžia dvigubą žaidimą su skaitytoju ir tekste pasigirsta du balsai: paauglio Andriaus Šato, tarsi pasakojančio neseniai įvykusius įvykius iš jauno žmogaus perspektyvos, ir laike nutolusio, prisimenančio pasakotojo: „Mes šokom ant motociklo ir nudūmėm laukais palei rugius. Liuka apkabino mane, ir aš nugara jaučiau du šiltus taškus, patys galit suprasti, kas tai per taškai. Ir po šiai dienai mūsų sukeltos iki padangių dulkės tebesėda mano atminty. Taip mano mieli! Šitaip reikia griebt gyvenimą, spaust už vairo ragų ir žvigdyt, kad net drebėtų!“ (p. 36) Besikaitaliojantys pasakotojo balsai darniai jungia į viena du pasakojimo pradus – gyvybingą, šokčiojantį, ironišką, rupų jauno žmogaus balsą ir pasakojimo fone išryškėjantį lyrišką, apibendrinantį, apmąstantį ir situacijas simbolinantį subrendusio žmogaus kalbėjimą. Apysakoje dominuoja pirmasis – kaip tik šis balsas lemia teksto naracijos ir vaizdų komponavimo pobūdį. Šaltenio pasakojimas sukuria kalbėjimo balsu, tiesioginio pasakojimo, šnekėjimo įspūdį, kaip tik todėl apysakoje nerasime klasikinės epinio pasakojimo tvarkos, ją keičia „ryškių mikrovaizdų montažas“ (Jūratė Sprindytė). Tekstas komponuojamas tragikomišką efektą sukuriančių sandūrų, priešpriešų, staigių ir netikėtų sugretinimų principu. Kiekvienas trumpas apysakos skyrius apima atskirą situaciją ir įvykį, išstumiantį į centrą vieną kurį apysakos veikėją ar konfliktą. Šie skyriai turi savą, gana išbaigtą novelišką struktūrą, o tarpusavyje siejami pasakojimo metu kylančių kalbančiojo asociacijų. Būtent šios asociatyvios jungtys yra kompozicinis elementas, susiejantis apysaką į vientisą meninę struktūrą ir pasakojantis keleto pokario Lietuvos provincijos miestelio žmonių, susijusių su pagrindiniu veikėju, istorijas. Toks pasakojimo stilius leidžia išvengti vaizduojamo pasaulio hierarchizavimo, aiškios priprastos verčių struktūros teigimo – apysakoje teigiamos vertybės skaitytojams pateikiamos jaunatviško neigimo, savotiško jų prižeminimo, nusakralinimo būdu – meilė tėvams, mergaitei slepiama po šiurkštumo, ironijos ir neigimo skraiste. Tiek tai, kas gražu, tiek tai, kas bjauru, neigiama ir teigiama supinama į vieną kasdienybės išgyvenimo ir suvokimo audinį. Apysakoje niekas neišskiriama į centrą, o vaizduojama taip, kaip šie dalykai pasirodo ir yra suvokiami gyvenimiškoje situacijoje: apie mirtį, pirmąją meilę ar gaisrą kaimyno kieme kalbama kone ta pačia intonacija. Tokį aukšta ir žema jungimą draugėn, nebrėžiant demarkacinės linijos tarp skirtingų gyvenimiškųjų kategorijų, gerai atskleidžia ir gali apibendrinti „topinis apysakos motyvas ‚škac, mirtie‘ – buitinis ištiktukas, prišlietas prie metafizinės sąvokos“ (Sprindytė). Ne veltui ši frazė Šaltenio vėliau panaudojama pjesės, sukurtos šios apysakos pagrindu, pavadinimui – „Škac, mirtie, škac“.
Dar vienas itin svarbus Šaltenio prozos aspektas – sovietinės realybės vaizdavimas. Sovietinio gyvenimo elementai, privalomojo ideologinio žargono klišės taip puikiai įaudžiamos į tekstą, kad, viena vertus, jos pasirodo kaip neišvengiama šios tikrovės dalis, antra vertus – yra aiškiai išjuokiamos, aikštėn iškeliamas jų beprasmiškumas, skaitytojui rodomas tarybiniam žmogui ir jo gyvensenai keliamų reikalavimų groteskiškumas. Sakykime, atrodantis lengvas direktorės kalbos riktas išjuokia tarybinio lenktyniavimo patosą: „– Ar ne jūs, Šatai, esate dailiojo skaitymo čempionas, tai yra laureatas?“, arba štai tarybinės ekonominės gerovės ir laimės šaržas: „Tačiau senelis labai mėgsta, kai aš sėdžiu ant lovos ir aiškinu jam, kad gyvenimas kas dieną gerėja, palyginus su jo tamsiais buržuaziniais laikais. Tada jis nemaloniai krizena ir rodo į skrynią, kur guli naftalinu apibarstytas jo juodas angliškos vilnos kostiumas. // – Che che, – sako mano senelis. – Trisdešimt metų nešioju ir niekaip negaliu sunešioti. Ir į grabą su angliška vilna atsigulsiu. // – Visko gali būt, – sakau žiovaudamas. – Aš ne buožė, savo kelnes per mėnesį sunešioju.“
1977-aisiais pasirodžiusioje devynių novelių apysakoje
Duokiškis Šaltenis imasi bene labiausiai tabuizuotos temos sovietmečiu – jis vaizduoja Lietuvos provinciją pokario partizaninio pasipriešinimo laikotarpiu. Šios apysakos įtampa sutelkiama į dviejų pasaulių susidūrimo vaizdavimą: buvusios nepriklausomos Lietuvos bei jos egzistencinės tvarkos ir ją užklojančios ir suardančios tarybinės tikrovės. Kiekvienas iš pagrindinių apysakos veikėjų reprezentuoja atskirą elgsenos tipą šiuo laikotarpiu. Galime išskirti tris dramatiškiausius apysakos veikėjus, kurių figūros atskleidžia pagrindines semantines kūrinio ašis: mokytojas Spielskis, jo mokinys Grigaliūnas-Jėzus ir teta Angelė. Dviejų minėtų pasaulių susidūrimas atskleidžiamas per mokytojo ir mokinio santykį. Gimnazijos direktorius reprezentuoja prisitaikymą prie sovietinės ideologijos ir šiam prisitaikymui būdingą dviveidiškumą – jis sako viešas partizaninį judėjimą smerkiančias kalbas, nes keičia pažiūras (kaip tik todėl atėjus šventėms savo sūnums praneša, kad Kalėdų – nebus). Partizanas Grigaliūnas-Jėzus – buvęs jo mokinys, kurį Spielskis „mokė [...] tėvynės meilės“, išėjęs į mišką ir kelia siaubą prie naujos ideologijos besitaikančiam mokytojui. Šie du personažai reprezentuoja viena kitą griaunančias jėgas, kurios abi yra pagimdytos gūdaus, buvusį pasaulį ir jo prasmingą tvarką sugriaunančio laiko. Teta Angelė neįsitraukia į šią galių kovą, ji nekeičia pažiūrų, su niekuo nekariauja – ji yra tas subjektas, kuris tiesiog gyvena trupančiame, pavojingame pasaulyje ir savo gyvenimu tarsi sugeria visa, kas aplinkui vyksta.
Prievartinį pasaulio pertvarkymą Šaltenis vaizduoja pasitelkdamas ironiją, groteską. Pastaroji meninė priemonė reprezentuoja tai, ką prievartinis svetimos ideologijos primetimas sukuria: grotesko poetika įkūnija paties vaizduojamo pasaulio groteskiškumą, tokia poetika adekvati jo keliamam šiurpui. Svarbus poetinis apysakos matmuo – biblinių pasakojimų, sakralinių ritualų, folklorinių elementų pasitelkimas tekste, tačiau apysakoje jie nusakralinami. Matome atskirus sakraliųjų ir folklorinių pasakojimų siužetus, jų atplaišas, bibliniai naratyvai – ironizuojami ir parodijuojami, tačiau vis dėlto tai nėra sakraliųjų pasakojimų neigimo gestas, priešingai, toks vaizdavimas tarsi įkūnija sovietizacijos procesus: sovietinės ideologijos suaižomą buvusį vertybinį pasaulį.
Šaltenio kultūrinė veikla glaudžiai susijusi ir su scenos menu. Meniškai įtaigiausias savo apysakas Šaltenis transformavo į pjeses. Rašė scenarijus filmams –
Vyrų vasara (1972, su A. Jurovskiu), Ties riba (1971, su G. Kanovičium), Herkus Mantas (1971), Riešutų duona (1978), Kelionė į rojų (pagal Hermanno Sudermanno apsakymą, 1981), Mėnulio Lietuva (1978). Šaltenis yra ir labai savitas dramaturgas (pjesės Jasonas (1978), Lituanica (1989), Katė už durų, su Grigorijum Kanovičium (1980), lietuviškų miuziklų autorius – Ugnies medžioklė su varovais (Su Leonidu Jacinevičium, 1976), Komunarų gatvė (su Sigitu Geda, 1978). Režisierius Arūnas Žebriūnas, bendradarbiaudamas su Šalteniu (scenarijaus autorius), sukūrė filmą Riešutų duona (1978). Tai vienas žaismingesnių ir įdomesnių lietuviškų filmų. Jame kino priemonėmis perteikti meninės Šaltenio prozos pasakojimo elementai, kurie sukuria specifinį jo personažo žvilgsnį į supantį pasaulį: judrus filmo ritmas, tragikomiškų situacijų sandūros, komiški ir drauge tragiški veikėjai. Provincijos miestelis filme pasirodo kaip labai įdomi ir intensyvi realybė, pulsuojanti savitu gyvenimo ritmu. Jai perteikti pasitelkiami ir karnavališki elementai (kiek vėliau tokio pobūdžio vaizdavimas pasaulyje išgarsintas serbų režisieriaus Emiro Kusturicos filmuose).
Šaltenis taip pat yra sukūręs į donelaitišką epochą nukeliantį romaną
Kalės vaikai (1990), išbandęs esė žanrą knygoje Pokalbiai prieš aušrą (1995). Nepriklausomybės laikotarpio Šaltenio kūryba nėra gausi, tačiau autorius intensyviai dalyvavo kultūriniame ir politiniame šalies gyvenime. 1990 metais drauge su Sauliumi Stoma ir Arvydu Juozaičiu įkūrė literatūros ir kultūros savaitraštį Šiaurės Atėnai ir buvo jo redaktoriumi iki 1994 metų. 1994–1996 metais buvo dienraščio Lietuvos aidas vyriausiasis redaktorius. Šaltenis – Kovo 11-osios Akto signataras, 1992–2000 – Lietuvos Respublikos Seimo narys, 1996–1999 m. kultūros ministras.

Jurgita Žana Raškevičiūtė
Saulius Šaltenis. Riešutų duona (Apysakos ir apsakymai).Jūratė Sprindytė. Apysaka.Saulius Šaltenis. Apysakos ir apsakymai.Saulius Šaltenis.

Ar žinote, kad...